|
Daiktų ir idėjų
suvokimas
Vienas iš psichinio suvokimo proceso, arba percepcijos,
apibrėžimų skamba taip: «suvokimas tai vientisas daiktų,
situacijų ir įvykių atspindėjimas, atsirandantis esant
betarpiškam fizinių dirgiklių poveikiui į jutimo organų
receptorinį paviršių » [Psichologija. Žodynas. Red. А. V.
Petrovskis, М. G. Jaroševskis. М.: Politizdat, 1990, psl. 66.].
Socionikoje percepciją modeliuoja dvi suvokiančios funkcijos
sensorika ir intuicija. Aukščiau pateiktame apibrėžime akcentas
dedamas ant sensorinio komponento, t. y. daiktinio šios skalės
poliaus. O kaip suvokiamos idėjos?
Paprastai idėja psichologijoje traktuojama kaip apibendrinta
realybės forma. Ar galima tiesiogiai, aplenkiant žodinį-loginį
mąstymą, suvokti ne konkretų-sensorinį vaizdą, o iškart
abstraktų, t. y. idėją? Jeigu mes atsakysime taip, o mes taip
padarysime, kadangi priimame intuityvų-iracionalų suvokimą kaip
faktą, tai tuo pačiu pripažinsime idėjai teisę į savarankišką,
nors ir esantį kartu su jos materialiu nešėju, egzistavimą.
Tradicinėje psichologijoje percepcijos apibrėžimas, kaip mes
matome, gana vienpusiškas. Aš kaip socionikas negaliu sutikti su
teze, kad tai, kas idealu egzistuoja tiktai žmogaus galvoje ir
būtinai sąlygota to, kas racionalu. Iš to sektų, kad keturi
sociotipai intuityvūs iracionalai suvokia tiktai iliuzijas.
Intuityvi percepcija tiesioginis suvokimas idėjų, užšifruotų
materialių procesų antrosios ir trečiosios eilės išvestinėse,
toks pat tikrovės faktas, kaip ir akimirksnio pojūčiai,
atsirandantys apčiuopiant ranka daiktą arba akimis apžiūrinėjant
jo paviršių. Gaila, fiziologai kol kas mažai dėmesio skyrė
antrajam, iš principo kitokiam jutimo organų funkcionavimo
būdui.
Tačiau kaip ten bebūtų, socioanalizė atmeta intuityvaus
vaizdinio kaip išvestinio iš sensorinio traktavimą ir nagrinėja
abu percepcinės skalės polius sensoriką, duodančią konkretų
realybės atspindį, ir intuiciją, atspindinčią tai, kas stovi už
daiktų ir įvykių, kaip lygiateisius.
Sensorikai įsitraukę į konkretų apčiuopiamą pasaulį, susiję su
juo tūkstančiais juntamų ryšių. Jie sumaniai manipuliuoja
daiktais (F) arba subtiliai diferencijuoja iš jų gaunamus
pojūčius (S). Nuo jų dėmesio nepasprunka daiktų formos detalės
arba matomo įvykio vaizdo reljefas.
Intuityvai, atvirkščiai, nusišalinę nuo detalių gausos, ir
pasinėrę į abstrakčių idėjų ir regėjimų pasaulį. Jie
pasitikėdami tvarkosi su daiktų ir įvykių turiniais informomis
(I) arba sugauna jų šešėlius matomas turinių projekcijas
kokioje nors plokštumoje (Т).
Skyriaus pradžioje pateiktame suvokimo apibrėžime pabrėžiama jam
būdinga vientisumo savybė. Kalbant socionikos kalba, suvokimui
pateikiamas iracionalumo reikalavimas. Tačiau vėlgi, remiantis
sistemos pilnumo supratimu, mes negalime išbraukti priešingo
skalės poliaus nevientiso, suskaidyto suvokimo (socionikos
terminais racionalaus) arba priskirti jį trūkumų kategorijai.
Sustosime ties šia dichotomija detaliau.
Iracionalumas tai tai viso paveikslo suvokimo paralelumas,
formuojantis vientisą vaizdinį apie jį. Kitaip tariant, visko,
kas veikia žmogaus jutimo organus, atspindžio tolygumas ir
vienalaikiškumas psichikoje.
Racionalumas tai išorinio paveikslo suvokimas dalis po dalies
tam tikru įtvirtintu nuoseklumu, formuojantis suskaidytą (diskretinį)
vaizdinį apie jį. Jutimo organus veikiančių signalų visumos
priėmimas vyksta skirtingu laiku, su mikropauzių pertrūkiais.
O dabar iliustruosime pavyzdžiu. Ar jūs galite ilgai klausytis
paskaitos (pokalbio, aptarinėjimo ir pan.) ta pačia tema
nenukrypdami? Priklauso nuo to, kiek ji yra įdomi, pasakysite.
Tarkime, kad labai įdomi. Prisiminkite keletą atvejų ir
padarykite išvadas.
Racionalai gali koncentruoti dėmesį į kokį nors vieną dalyką
ilgą laiko tarpą, jeigu jis sudarytas diskretiškai. Paskaita,
kaip ir apskritai kalbinis bendravimas, tai atskirai vienas po
kito sekančių žodžių ir sakinių nuoseklumas su pauzėmis tarp jų,
t. y. racionali forma. Todėl prasmingo kalbinio srauto suvokimas
racionaliems tipams yra pastovus ir efektyvus.
Iracionalams ilgą laiką suvokti diskretišką kalbą be papildomų
regėjimo arba kinestetinio analizatoriaus dirgiklių praktiškai
neįmanoma. Jiems natūralus suvokimo režimas vientisas. Būdami
paskaitoje informaciškai nepalankioje palyginti su racionalais
padėtyje, jie kompensuoja šitą vientisumą jiems prieinamais
būdais perjungia dėmesį į kitą objektą, nukrypsta į pašalinius
pokalbius, apžiūrinėja auditoriją ir pan. Discipliną paskaitų
užsiėmimuose labiausiai pažeidinėja iracionalūs ekstravertai.
Išvada. Iracionalų mentalinis procesas vyksta pagal schemą
«matau girdžiu». Racionalai suvokia ir įsivaizduoja
informaciją pagal atvirkštinę schemą «girdžiu matau». Pirmoji
formulės dalis parodo įeinantįjį kanalą, antroji
reprezentatyvią sistemą. Racionalas neiššauks galvoje reikiamo
paveikslo, kol viduje neištars žodinės komandos, o iracionalas
negalės normaliai vesti vidinio dialogo, kol regimai
neįsivaizduos aptarinėjamo objekto.
Kaip vyksta
samprotavimai
Žmogus yra įsijungęs į informacinį srautą iš dviejų pusių: kaip
priimantis informaciją (suvokimo procesas, arba percepcija) ir
kaip ją išduodantis (samprotavimo procesas, arba argumentacija).
Praeitame skyriuje mes nagrinėjome įvairias suvokimo rūšis.
Dabar apžvelgsime samprotavimų formavimąsi.
Remiantis amerikietiškąja tipologijos mokykla [2], iracionaliems
tipams vyrauja suvokimo procesas jie atspindi pasaulį
adekvačiau dėka savo lankstumo. Gi racionalai, atvirkščiai,
geriau samprotauja ir formuluoja išvadas, negu suvokia išorinę
situaciją. Tvirtas požiūris, susijęs su griežtai suformuluotomis
sąvokomis ir nuoseklus jo apgynimas būdingas pirmiausia
racionaliems tipams.
Taip pat būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, kad proto
konstrukcijas (samprotavimus) galima daryti me tik logiškai, t.
y. formaliai ir bešališkai, bet ir etiškai, t. y. emocionaliai
nuspalvintai, šališkai. Logikos vadovėliuose apie samprotavimus
paprastai kalbama, kad tai viena iš pagrindinių loginių
tikrovės pažinimo formų. Kartu kaip logika suvokiamas
diskretiškumas (suskaidymas). Gi socionikoje ši kategorija
vadinama racionalumu.
Logika kaip socioninė sąvoka tai kraštutinė racionalumo forma.
Toks suskaidymas, prie kurio visos jo dalys samprotaujančiojo
atžvilgiu randasi vienodoje padėtyje. Kitaip tariant, turi
vienodą vertę. Etinis racionalumas priskiria samprotavimo dalims
tarsi subjektyvų svorio koeficientą, dėl kurio jos tampa
nelygiavertės. Kalboje tai persiduoda ypatinga intonacija, su
kuria išsakomi geidžiami ir nepageidaujami žodžiai, o taip pat
epitetų, ekspresijos žodžių ir išsireiškimų panaudojimu.
Iracionalus mąstymo būdas, griežtai kalbant, labiau natūralus,
kadangi jis prasideda nuo suvokimo ir baigiasi samprotavimu apie
suvoktą. Būtent juo remiasi taip vadinama atspindžio teorija.
Gi racionalus mąstymo stilius dėl savo pradinio diskretiškumo
šios teorijos šviesoje atrodo dirbtinis, mašininis. Iš tikrųjų
taip yra, juk racionalių tipų pažinimas tarsi yra pastatytas nuo
kojų ant galvos: jis prasideda nuo samprotavimo, besiremiančio į
apriorines (iki pabandymo) sąvokas ir tik po to pereina į jau
transformuotos realybės suvokimą. Požiūrio kampas (intencija)
aplenkia betarpišką informacijos priėmimą, pasirodo tarsi nuo
pat pradžių įdiegtas į tipą.
Pernelyg didelis nuokrypis į racionalumą išimtina orientacija
į logiką veda į suvokimo siaurumą, aklumą, prietarus.
Perlenkimas į iracionalumo pusę išskirtinė orientacija į
intuiciją gimdo chaotiškumą, neišrankamą, spekuliatyvumą.
Lenktyniavimas tarp šių krypčių psichologiškai pateisinamas
tikti tada, kuomet jos neslopina, o dialektiškai papildo viena
kitą.
Percepcijos grupės
Statmenai susikirsdamos, mūsų nagrinėjamos socioninės ašys «sensorika-intuicija»
ir «racionalumas-iracionalumas» sudaro keturias percepcijos
grupes. Štai jos:
.....................................
sensorika
........................................
.↨
.....................DISTRIBUTYVIEJI
↨ KOMUTATYVIEJI
racionalumas↔↔↔↔↔↔↔↔↔↨↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔iracionalumas
.................... .DISOCIATYVIEJI
↨ ASOCIATYVIEJI
........................................
.↨
......................................
intuicija
1. Sensoriniai iracionalai, arba
KOMUTATYVIEJI. Jiems priklauso sociotipai FL, FR, SP,
SE (Žukovas, Napoleonas, Gabenas,
Diuma). Suvokimas šioje grupėje maksimaliai aiškus ir
konkretus, išsiskiria vaizdumu ir apčiuopiamumu labiausiai
priartintas prie tikrovės. Kada toks sociotipas patenka į
neapibrėžtumo situaciją, jis vadovaujasi savo praeita patirtimi
arba remiasi standartiniais šiomis sąlygomis įvykių vystymosi
scenarijais.
Pasaulis komutatyviesiems sociotipams tai mozaikinė
kompozicija, kur kiekvienas akmenėlis gali būti perkeltas (tokiu
atveju paveikslas keičiasi, kaip kaleidoskope), bet ne išmestas.
Tikrovės suvokimas gaunasi truputį plokščias, tačiau detalus.
Buitiniame lygmenyje šių sociotipų atstovai prikaupia daug
daiktų, tačiau jie nelabai sutvarkyti.
Komutatyvumas (perkeliamumas, perstatymas) kaip matematinių
operacijų dėsnis atspindi būtent šią šios grupės savybę:
а + b = b + a.
Komutatyvieji tipai nesibaimina apverstų atvaizdų. Matyt, todėl
jie gerai orientuojasi vietovėje, greitai susiranda pažįstamus
daiktus arba konstatuoja jų perstatymą.
Ir dar vienas pastebėjimas. Dabar madinga srovė praktinėje
psichologijoje neurolingvistinis programavimas (NLP)
atstovauja koncentruotą būtent šios percepcinės grupės išraišką.
NLP metodika faktiškai kuriama remiantis sąmoninga sensorinių
kanalų komutacija (perstatymu).
2. Intuityvūs iracionalai, arba
ASOCIATYVIEJI. Į šią grupę įeina sociotipai IL, IR,
TP, TE (Don Kichotas, Hekslis,
Balzakas, Jeseninas). Ši suvokimo rūšis vyksta per
laisvai užgimstančius vaizdinius. Kokia nors viena suvokiamo
paveikslo detalė šiems sociotipams sukelia vientisą idealų
vaizdinį, asocijuodamasi su visu jo turiniu.
Asociatyviesiems sociotipams sistema tai ne hierarchinė
rikiuotė pagal kokį nors kriterijų, o visaapimantis tinklinis
ryšys visko su viskuo, kas kada nors yra patekę į jų akiratį.
Dėka sugebėjimo sugauti panašius į voratinklį tarpusavio
sąryšius šie sociotipai gerai numato arba nujaučia ateitį
įvykių vystymosi tendencijas. Jie remiasi gerai žinomu «domino»
principu: vienas parverstas kauliukas stumteli kitą, kol
nenuvirsta visa grandinė. Todėl savo elgsenoje jie visada
pasirengę labiausiai tikėtinam įvykiui.
Kaip jūs įsitikinote, aš čia truputį susiaurinu sąvokos «asociatyvumas»
prasmę, įdėdamas į ją apytikriai tokį pat turinį, kokį Dž.
Grinderis ir R. Bendleris sudeda į sąvoką «inkaravimas» [Bendleris
R., Grinderis Dž. Iš varlių į princus.], t. y. omenyje turima
bet kurios prigimties stimulo ir reakcijos dermė. Matematiškai
asociatyvumas užrašomas kaip «paėmimo į skliaustelius» operacija
laisvas dėmenų arba sandaugų apjungimas:
(a + b) + c = a + (b + c).
Šios grupės sociotipai turi didelį kiekį įvairiausių idėjų, bet
šios idėjos silpnai sutvarkytos, laisvai persilieja viena į
kitą.
3. Sensoriniai racionalai, arba
DISTRIBUTYVIEJI. Jiems priklauso sociotipai PS, ES,
LF, RF (Štirlicas, Hugo, Maksimas,
Dreizeris). Jie suvokia netolygiai, tarsi per kažkokius
tradicionalizmo akinius sutvarkytą patirtį, į pirmą planą
statančią vienus daiktus arba būsenas ir atitraukiančią kitus,
kurie tampa paprasčiausiu fonu.
Distributyvinė psichika išdėsto vaizdinius apie supančio
pasaulio reiškinius tam tikra tvarka suskirsto juos į
pirmuosius, antruosius, trečiuosius ir t.t. priklausomai nuo
distribucijos gilumo. Pirmieji objektai tokioje sutvarkytoje
eilėje suvokiami aiškiai ir konkrečiai, paskutinieji tarsi
iškrenta iš suvokimo, mažai į juos atsižvelgiama.
Distributyvieji sociotipai sunkiau už visus pakelia
neapibrėžtumą (lygią, vienodą išeičių tikimybę), kadangi netenka
savo atramos taško galimybės paskirstyti jėgas ir priemones
pasiekti konkrečiam tikslui. Todėl jie stengiasi kaip galima
greičiau pereiti prie stabilios būsenos arba grįžti prie seno,
arba persikelti į naują.
Tai labiausiai organizuoti ir punktualiausi sociumo nariai,
griežtai besilaikantys laiko grafiko ir technologinės
disciplinos. Dėl šių savybių pagal jų dalį kolektyve arba
socialiniame sluoksnyje galima vertinti jo stabilumą ir
ištikimybę tradicijoms. Daiktų, kuriais jie apsupa save, mažiau,
negu turi komutatyvieji, bet užtat jie laikomi labiau
sutvarkyti.
Distributyvumo dėsnis matematiškai gali būti užrašytas kaip
sandaugos pakeitimas suma, t. y. kaip «skliaustų atskleidimo»
operacija:
a (b + c) = ab + ac.
Bendras daugiklis «а» tolygiai paskirstomas tarp visų dėmenų,
simboliškai išreiškiant tvirtą tradicijų laikymąsi.
Distributyvieji nevalingai perleidžia viską, kas naujai
suvokiama, per savo praeitą patirtį mąsto per eidetinius
vaizdus. [(nuo graik. eidos vaizdas) nepaprastai ryškus
subjektyvus regėjimo fenomenas. Eidetikas įsivaiduoja nesantį
daiktą (ir tarsi toliau suvokia daiktą jam jau nebesant)]
4. Intuityvūs racionalai, arba
DISOCIATYVIEJI. Į šią percepcinę grupę įeina
sociotipai PT, LI, ET, RI (Džekas,
Robespjeras, Hamletas, Dostojevskis). Jie yra redukciškai
suvokiantys tipai perlaužiantys bet kokią iš išorės ateinančią
informaciją per savo pasaulėžiūros pagrindinių sąvokų prizmę. Jų
percepcija didžiausia dalimi kuriama suvedant sudėtingus dalykus
į pirminių elementų kombinacijas, kurias Jungas savo laiku
pavadino archetipais. Tokiu būdu, disociacija tai skilimas į
natūralias minimaliausias dalis. Iš šių komponentų
disociatyvusis tipas gali sintetinti bet kokio sudėtingumo
vaizdą.
Kokio nors įvykio išeičių neapibrėžtumo būsenoje disociatyvieji
tipai numato veiksmus esant visiems galimiems to įvykio
vystymosi variantams. Jie ramiai laukia ateities, po to kai
pasiruošia ir teigiamam ir neigiamam išeities laukiamo įvykio
variantui. Matematiškai disociacijos reiškinys analogiškas
«iškėlimo už skliaustų» operacijai sudėties pakeitimui
sandauga:
ab + ac + ad = a (b + c + d).
Idėjų kiekio požiūriu disociatyvieji nusileidžia
asociatyviesiems, bet jų tvarkingumo ir privedimo prie
konceptualios arba «ideologijos» būsenos požiūriu pranoksta.
Kai tai bebūtų keista, jie negali atspindėti išorinio paveikslo
savo vidiniame ekrane. Jie nevalingai suskaldo jį, o paskui iš
naujo surenka, piešdami įsivaizduojamus vaizdus, kurie neturi
prototipų realybėje.
Argumentacijos
grupės socione
Argumentacijos grupės susidaro dalinant socioną į keturias dalis
pagal dvi Jungo požymių ašis «racionalumas-iracionalumas» ir
«logika-etika». Būtent šios socioninės skalės betarpiškai
dalyvauja formuojant požiūrį ir argumentuojant išvadas.
Schemoje tai atrodo šitaip:
.........................
racionalumas
.............................
↨
..........
SERGĖTOJAI. ..↨....KONSTRUKTORIAI
etika .↔↔↔↔↔↔↔↨↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔↔..logika
..........DIPLOMATAI....↨....RESTRUKTORIAI
.............................
↨
........................
.iracionalumas
Gautus argumentacijos stilius aš analizuosiu pagrindinai pagal
du samprotavimų bruožus jų pilnumą ir patvarumą. Atsižvelgsime
į tai, kad samprotavimo struktūra numato jog yra 1) samprotavimo
subjektas (apie ką samprotaujama), 2) predikata (subjektui
priskiriama savybė) ir 3) ryšys tarp jų.
Samprotavimo pilnumas reiškia, kad nagrinėjamam subjektui
eksplicitiškai arba implicitiškai (išreikšta arba paslėpta
forma) priskiriamos visos duotos paradigmos ribose galimos
predikatos.
Samprotavimo patvarumą apibrėšime kaip negalimumą priskirti
samprotavimo subjektui kitų paradigmų predikatų, nesusijusių
pagal šį kontekstą su nagrinėjamu.
1. Loginiai racionalai, arba
KONSTRUKTORIAI (PS,
LF, PT, LI sociotipai - Štirlicas,
Maksimas, Džekas, Robespjeras). Jie pasižymi kaip
samprotavimų pilnumu, taip ir patvarumu. Todėl jų argumentacija
labiausiai konstruktyvi. Savo samprotavimų rezultatus jie
apiformina išprotavimų pavidalu kaip tam tikrą darnią loginę
konstrukciją, optimaliai tinkančią būti pagrindu mokslinei
teorijai, dėsnių sąvadui, organizacinei struktūrai,
technologijai ir t.t.
Konstruktorių labai sunku išmušti iš loginės kalbinių
samprotavimų grandinės. Jie laisvai orientuojasi visoje dėstomos
medžiagos apimtyje, todėl gali pradėti jos dėstymą praktiškai iš
bet kurio taško. Jų argumentacijos stiliaus trukumas yra kitų
paradigmų ignoravimas, siekimas vystyti mintį tiktai savo
požiūrio sistemos ribose.
2. Loginiai iracionalai, arba
RESTRUKTORIAI (FL, SP, IL, TP sociotipai -
Žukovas, Gabenas, Don Kichotas,
Balzakas). Jų samprotavimai pasižymi pilnumu, tačiau ne
patvarumu. Todėl jie turi polinkį į loginių sistemų kaip
materialaus, taip ir idealaus pobūdžio transformacijas ir
pertvarkas. Jų argumentaciją pavadinsime restruktyvia. Turimos
paradigmos ribose nerasdami priemonių išspręsti juos dominančias
problemas, restruktoriai skolinasi jas iš kitų paradigmų.
Samprotavimų rezultatus jie apiformina kaip «išprotavimų
proveržį» išeities radimą iš užburto rato. Dėl šios
priežasties jie neretai pasižymi nuovokumu ir išradingumu
logiškai atrodytų beviltiškose situacijose.
Restruktoriai truputį nusileidžia konstruktoriams išvadų
pateikimo nuoseklumu. Jų kalboje nuolat pasitaiko išoriniam
klausytojui nemotyvuoti atsitraukimai nuo pagrindinės temos.
Užtat restruktyvi argumentacija yra laisva nuo dogmatizmo ir
pasižymi platesne erudicija
3. Etiniai racionalai, arba
SERGĖTOJAI (ES, RF, ET, RI sociotipai -
Hugo, Dreizeris, Hamletas,
Dostojevskis). Pasižymi samprotavimų patvarumu, tačiau ne
pilnumu. Žiūri, kad būtų laikomasi jų referentinės grupės
priimtų ir priskirtų «teisingų» kategorijai konstrukcijų ir
paradigmų, mažai kreipdami dėmesio į jų siaurumą ir netobulumą.
Savo samprotavimų rezultatus apiformina komentarų pavidalu, t.
y. nustatydami atitikimą tarp naujai suvokiamos informacijos ir
tų ar kitų besilaikomos paradigmos dėsnių.
Sergėtojų argumentacija remiasi autoritetais, visuomeniškai
įsitvirtinusiomis normomis, o taip pat sąvokų pavadinimų
traktavimu terminais, todėl gali būti pavadinta normatyvine
(įvardinamąja). Dėl šios priežasties jų samprotavimai neretai
susiveda į ginčą apie tai, ar teisinga tą ar kitą reiškinį
vadinti duotuoju vardu. Emocinė sergėtojų argumentacijos pusė
pasižymi patvarumu, o taip pat apeliacija į pašnekovo jausmus.
Būtent šiai grupei labiau nei kitoms gresia pavojus nusiristi į
epigoniškumą arba scholastiką.
4. Etiniai iracionalai, arba
DIPLOMATAI (FR, SE, IR, TE sociotipai -
Napoleonas, Diuma, Hekslis, Jeseninas).
Jiems labiausiai būdingas kaip samprotavimų nepatvarumas, taip
ir nepilnumas. Jų argumentacijos logiškumas nedidelis ir jie,
suprasdami šitą, bando kompensuoti ją aprašinėjimu, t. y. visos
jiems žinomos informacijos tam tikra tema pateikimu. To dėka jie
sukuria sau dirvą diplomatiniam manevrui vienos sąvokų
sistemos pakeitimui kita. Tuo metu iš šalies atrodo, kad žmogus
pabėga nuo atsakymo, «išsisukinėja».
Deskriptyvus (aprašomasis) metodas remiasi visų, iš pačių
įvairiausių, netgi logiškai ir nesusijusių viena su kita
paradigmų, samprotavimų subjekto žinomų apibrėžimų išvardijimu,
ir suteikimu galimybės pačiam klausytojui pasidaryti išvadas.
Kartu dažniausiai pabrėžiama, kaip sudėtinga yra prieiti
vienareikšmės išvados. Diplomatai labiausiai baiminasi kaltinimų
ketinant pabėgti nuo aiškaus atsakymo. Jų kognityvinė (pažinimo)
problema tai tiesos kriterijaus ieškojimas arba nors
naudojimosi ta ar kita paradigma pasiteisinimas.
|