XIXXX amžiaus žymių psichoanalizės
teoretikų ir praktikų būryje ypatinga vieta teisėtai priklauso
Karlui Gustavui Jungui.
Jis priskirtinas prie tų iškilių mokslininkų, kurių darbų
neaprėpia kokia nors konkretaus mokslo viena šaka. Jo
tyrinėjimams būdingas platus akiratis, tikslus problemos
suvokimas, iš jo darbų į mus kreipiasi ne tik patyręs
gydytojaspsichoterapeutas, ne tik psichoanalizės teoretikas,
bet ir įžvalgus žmonijos istorijos ir kultūros žinovas
K.Jungas, remdamasis savo praktiniais stebėjimais ir moksliniais
apibendrinimais, prieina išvadą, kad psichikos reiškiniai
pasižymi sava būtimi, kuri, nors ir susijusi su žmogaus
fiziologija, negali apsiriboti ja arba būti visiškai jos
tarpinama
K.Jungas skiria dvi pamatines, iš esmės priešingas, žmogaus
psichikos nuostatas priklausomai nuo jų santykio su objektu
ekstraversiją ir intraversiją. Pagal tai K.Jungas išskiria ir
psichologinius tipus ekstravertas ir intravertas. Intraverto santykiai su objektu abstrahuoti. Pats objektas jį
mažai domina. Jo dėmesys nuo objekto nuolat krypsta į subjektą,
į jo psichinius procesus, lyg jam reikėtų apsisaugoti nuo per
didelės objekto valdžios.
Ekstravertas, priešingai, į objektą žiūri teigiamai. Objekto
reikšmingumą jis vertina todėl, kad savo subjektyviąją nuostatą
nuolat orientuoja į objektą ir pagal šią nuostatą jį vertina. Iš
esmės objektas jam nėra didelė vertybė, todėl jo reikšmingumą
turi nuolat didinti. Abu tipai tokie skirtingi ir jų priešybė
tokia aiški, kad juos gali atskirti net visiškas psichologijos
klausimų neišmanėlis reikia tik vieną kartą atkreipti į tai
dėmesį.
Būtų klaidinga manyti, kad ekstraverto tipo žmogus visada ir
visose situacijose elgiasi kaip ekstravertas, ir atvirkščiai,
intravertas visada išlieka ištikimas intraversijai. Kadangi
žmogaus psichika visybinė, tai, be jokių abejonių, yra ir abu
šie mechanizmai. Be to, viena nuostatų yra vyraujanti kitos
atžvilgiu, t.y., tampa tipiška. Priklausomai nuo konkrečios
situacijos ekstraverto tipas kartais gali tapti intravertu, o
intravertas ekstravertu.
K.Jungas nustatė keturias pagrindines psichologines
funkcijas:
Mąstymas yra tokia
psichologinė funkcija, kuri suvokimo ryšiui savaip pateikia
vaizdinių duomenis. Jausmai. Jausmas tai procesas, vykstantis tarp ego ir kokio
nors konkretaus turinio, be to, procesas, suteikiantis turiniui
žinomą vertinimą jo priėmimo ar atmetimo prasme (pasitenkinimas
arba nepasitenkinimas); tai ir procesas, kuris be tam tikro
sąmonės turinio ir esamo momento pojūčio gali atsirasti
izoliuotai, kaip nuotaika. Intuicija. Intuicija yra ta
psichologinė funkcija, kuri subjektui suvokimą perteikia
nesąmoningai. Pojūtis. Pojūtis arba
jutiminis procesas yra psichologinė funkcija, kuri
tarpininkaudama perduoda suvokimui fizinį dirgiklį.
Psichikos funkcijas K.Jungas skiria į racionalias ir
iracionalias. Pirmosioms jis priskiria mąstymą ir jausmus,
antrosioms intuiciją ir pojūčius.